Nuo mažyčių atvirukų iki kasdienybės stebuklų – širdis šildanti Sigutės Ach ir leidyklos „Nieko rimto“ istorija!
Vos išgirdus leidyklos „Nieko rimto“ pavadinimą, nejučia suspurda mažyčiai sparneliai. Tarsi išgirsti, kaip kažkur šalia suplasnoja angelas, užuodi svajonių žiedais besiskleidžiančią pievą, pajunti puriausios avelės buvimą ir pasidaro šilta. Jau 23 metus menininkė Sigutė Ach dosniai dalinasi meile ir jaukumu su kiekvienu leidyklos „Nieko rimto“ bičiuliu, prisilietusiu prie jos kurtų unikalių atvirukų, užrašinių, darbo knygų, aksesuarų ar porceliano indų. Švęsdami leidyklos gimtadienį, drauge su Sigute Ach prisimename išskirtinių gaminių atsiradimo istorijas.
Apie atvirukus, nuo kurių viskas prasidėjo...
Ar tiesa, kad leidyklos „Nieko rimto“ kelionė prasidėjo nuo Jūsų piešinių, atgimusių atvirukuose?
Maždaug nuo 1995 metų piešdavau mažus paveiksliukus ir mano draugas Arvydas, ilgai ilgai žiūrėjęs į juos, vieną gražią dieną pasakė: „Būtų gerai, jei jie virstų atvirukais“. Taip atsirado pirmieji septyni kūriniai su angelėliais. O vėliau – ir visiškai maži, 10 x 10 centimetrų dydžio piešiniai, kurie galėjo būti ir atvirukai, ir paveikslėliai. Tokia buvo mano idėja. Taip ėmėme leisti visiškai nestandartinio formato atvirukus. Tuo metu tokių buvo tik leidykloje „Nieko rimto“. Jiems reikėjo atskirai užsakinėti vokus, mat lengvų kelių mes niekada nerasdavom. Vis reikdavo kaip nors kitaip. Tie mažieji atvirukai ilgus metus buvo „Nieko rimto“ veidas – nuo jų ir prasidėjo leidyklos istorija.
Kaip atpažįstate, kuriems piešiniams lemta virsti atvirukais?
Dažniausiai būna visai atvirkščiai – piešiu jau žinodama, kad tai bus atvirukas, ir dažniausiai taip ir atsitinka. Nors dabar kartais pasitaiko, kad piešdama galvoju: „O, tai galėtų virsti atviruku, bet dar reikės gerai padirbėti“. Atvirukas yra įdomus kūrinys. Jauniems dailininkams, norintiems juos kurti, visuomet siūlau įsivaizduoti, kad stovi ant scenos, o salėje – trys tūkstančiai žiūrovų. Ir tėra trys sekundės (na, gal trisdešimt sekundžių) pasakyti tai, kas visų svarbiausia, kad tų žmonių akyse ir širdyse atsirastų rezonansas, kad jie tave išgirstų, pajaustų, pamatytų. Nes atvirukas išleidžiamas 3000 egzempliorių tiražu. Tai ir yra tas žiūrovų skaičius salėje. O kodėl trisdešimt sekundžių? Nes atvirukas atsidurs prekybos vietose ir žmogus tikrai nežvelgs į jį pusę valandos. Jis tik užmes akį praeidamas, tad kas sustabdys tą žvilgsnį? Atviruke turi labai aiškiai matytis, ką juo norima pasakyti.
Kaip keitėsi Jūsų kuriami atvirukai per visus 23 leidyklos gyvavimo metus?
Manau, kad esmė nesikeitė. Transliuoju tą pasaulį, kurį myliu. Aš pati jo pasiilgstu. Kai kuriu, po jį keliauju. Piešiniai – tai mano laiškai ir sau, ir visiems kitiems iš to pasaulio, kurį matau, puoselėju, auginu. Jis gyvena manyje ir jau seniai yra išsiskleidęs už manęs. Būnu laiminga jame atsidūrusi su pieštuku ir teptuku rankoje. Ir ką iš ten parsinešu, tas ir atsiduria popieriuje. Visuose mano atvirukuose – tokios mano kelionės. O labiausiai jie keitėsi kokybe. Per tą laiką fantastiškai ištobulėjo spaudos galimybės, tad dabar galiu sau leisti labai daug dalykų, kurių anksčiau spaudoje nesimatydavo. Man tai yra didis džiaugsmas.
Kokią istoriją Jūsų kurti atvirukai papasakotų, jei galėtų kalbėti?
Jie papasakotų apie jaukų ir saugų pasaulį, kuriame žmogus gali šnekėtis su medžiais, augalais, gyvūnais, o šie – su žmogumi. Ir net jei jie vienas kito asmeniškai nepažįsta, niekada nė vieno nenuskriaus. Tai yra taikos pasaulis. Aš jo nuolat ilgiuosi. Iš tiesų nėra taip jauku ir gera šiame pasaulyje, bet tai nereiškia, kad jo nereiktų piešti. Ir aš jį piešiu, kad jis man papasakotų istoriją apie tai, kiek daug mumyse taikos bei meilės ir kad galime tai realizuoti nepaisant visų sunkumų.
Apie unikaliais piešiniais išpuoštą porcelianą…
Kaip gimė mintis savo unikaliais piešiniais puošti porcelianą? Gal pamenate, kiek Jūsų porceliano kolekcijų jau iškeliavo džiuginti leidyklos bičiulių?
Tiesiog labai myliu porcelianą. Iš tiesų myliu molį, o porcelianas taip pat yra molio rūšis, tik nepaprastai ypatinga. Jo baltumas visai kaip popieriaus. Įsivaizduokite knygos lapą, įkištą į tūkstančio dviejų šimtų laipsnių temperatūrą. O štai šitas popierius tokią temperatūrą atlaiko ir nesudega. Taip, jis dūžta, bet ne taip lengvai. Tuo porcelianas žavus. O aš buvau nepaprastai entuziastinga porceliano dirbinių pirkėja. Pati lipdydavau puodelius – tik, žinoma, iš molio. Ir arbatinukus, ir puodelius, ir dar daug visko, nes aš dar ir keramikė. Mažai kas tą žino. Meilė lipdymui ir indams buvo pagrindinis motyvas. Ir kai atsirado galimybė ten perkelti mano piešinius… Ir kaip mūsų su Arvydu istorijoje įprasta, šią mano svajonę įgyvendino leidykla „Nieko rimto“. O kiek tų kolekcijų buvo – nebepamenu, nes jau galvoju apie naują kolekciją.
Kaip manote, kokia yra Jūsų kurtų porceliano gaminių populiarumo paslaptis?
Populiarumo paslaptis ir lieka paslaptimi – net pačiam autoriui. Kurdama visada stengiuosi nieko nesumeluoti. Jeigu piešiu drambliuką, tai tikiu, kad jis yra. Aš jį ir piešiu dėl to, kad jis man egzistuoja. Jeigu piešiu pievas, arkliukus ir visa kita, tai aš juos jau regėjau, jie man yra tikri ir noriu, kad visa tai pamatytų ir kiti. Tai galbūt paslaptis ta, kad aš labai tikiu viskuo, ką kuriu. Kaip mažas mažas vaikas.
Apie „Kasdienių ir šventinių įrašų knygas“, kurios buvo ir yra kur kas daugiau nei darbo knygos...
Kaip kilo mintis kurti „Kasdienių ir šventinių įrašų knygas“?
Darbo knygos – tai graži sintezė su „Nieko rimto“. Leidykloje man sakė: „Sigute, mums labai reikia ko nors tokio“. Ir net papasakojo, ko ir kaip. Ir tada jau aš, tarsi atsakydama į tą prašymą, galvojau, kokios darbo knygos norėčiau pati. Prieš imdamasi kurti, pirmiausia turiu pati tuo labai patikėti. Taigi patikėjau, kad tos knygos ir man labai reikia. Manau, kad prieš imantis ką nors kurti (nesvarbu, ar tai rūbas, kvapas, maistas...), tas dalykas visų pirma turi labai patikti pačiam menininkui. O kai pradedi darbą, po truputį jį rodai, klausinėji, kiti prideda: „O aš norėčiau dar šito“, „O aš norėčiau dar šito“. Ir taip galiausiai atsiranda labai gražus kūrinys – darbo knyga arba „Kasdienių ir šventinių įrašų knyga“. O šiemet aš jas pavadinau dar šiek tiek kitaip: „Geri metai“. Juk mums taip reikia gerų metų. Tegul jie tokie ir būna. Jie bus geri mums, o mes irgi būsime geri, nes gerumu galime sušildyti visą pasaulį.
Kuo jos skiriasi nuo tradicinių darbo knygų?
Darbo knygos yra labai funkcionalus dalykas. Visų pirma jomis turi būti patogu naudotis. Bet šios knygos yra ne tik funkcinės. Kaip vis sakau savo lėtojo laiko pratybose: net jei mes suliniuosime laiką valandomis ir dienomis, tas bėgantis linijinis laikas kartais gali tapti tūriniu laiku. Laiku sau. Lėtuoju laiku, kad galėtume pailsėti, sugrįžti į save, pabūti, atrasti savo kūrybinius resursus. Šios knygos gali padėti tai pasiekti. Į jas įdėta labai daug meilės ir tikėjimo, kad kiekvienas žmogus turi daug kūrybinių resursų, tik reikia juos atverti.
Šios knygos kasmet atgimsta vis naujai, iš kur semiatės idėjų kiekvienų metų knygai?
Aš tikiu, kad idėjos nuolat plaukia laisvai bei nevaržomai ir priklauso visiems mums. Tiesiog reikia viduje atverti kūrybinius langus. Savo pamokas mėgstu pradėti mintimis, kad pirmiausia turime susirasti pamestus raktus, atverti kūrybinius langus ir idėjos pas mus ateis pačios. Jos gali ateiti pas kiekvieną. Pakanka tiesiog labai apsidžiaugti ir jas pasikviesti. Idėjos ir pačios labai nori ateiti, kartais tiesiog grūdasi į galvą, tik spėk gaudyti. Jos pasirodo, svečiuojasi, išeina, paskui nukeliauja pas ką nors kitą, o galiausiai vėl sugrįžta. Tai ir yra stebuklas būti žmogumi.
Ačiū už pokalbį!